Beisbolo fanaiBeisbolas – tai daugiau nei žaidimas

Šaltą vasario savaitgalį (02.18-20) jaunieji U10 Vilniaus klubo beisbolininkai praleido pavasariškai šiltame Trebič mieste Čekijoje, kur žaidė žiemos taurės uždarų patalpų tee ball (mušama nuo stovo) turnyre. Šią išvyką, negailėdamas jėgų, laiko ir lėšų organizavo klubo vyr. treneris Virmidas. Gal kai kam atrodo, kad tokios kelionės nevertos tokių įdėjimų, bet įvairaus amžiaus vilniečių vaikų rezultatai Lietuvos bei tarptautinėse arenose byloja, kad vyr. trenerio Virmido strategija yra teisinga.

Pagrindiniai kelionės tikslai – žaisti žiemą, žaisti kitomis sąlygomis nei Lietuvoje, motyvuoti jaunuosius žaidėjus, grūdintis ateities kelionėms. Motyvai labai suprantami. Šiais metai, dėl Ąžuolyno mokyklos renovacijos, jaunieji beisbolininkai neturi galimybės žaisti salėje Vilniuje, o tai labai neigiamai veikia, juk negali mažyliai visą žiemą Sportimos pusrūsyje lazda mojuoti. Jie vaikai – jiems reikia žaisti, įsisąmoninti gynybos gudrybes. Dar viena patirtis, kurios niekada netenka gauti Lietuvoje – audringas žiūrovų palaikymas. Mūsų komandai toks triukšmingas kitos komandos palaikymas buvo visai netikėtas ir pusfinalyje pragaištingas. Žaidėjai triukšme pasimetė, nebegirdėjo mano nurodymų, pamiršo ką ir patys mokėjo. Rezultatas – pirmaudami 6-2 pralaimėjome rungtynių pabaigą 6-12. Dar prie nesėkmės pusfinalyje galėčiau pridėti ir Brno Drači (juodieji) komandos trenerio spaudimą jaunai teisėjai, kuri parodžiusi, kad rungtynės stabdomos taip pat pasimetė ir ėmė vykdyti čekų trenerio nurodymus, nebeatstatė pradinės padėties ir įskaitė sustabdytų rungtynių metu parbėgusius tris žaidėjus, o mano prieštaravimus atmetė – juk mes tik svečiai. Mažajame finale kovėmės su Brno Drači (baltieji) komanda. Čia jaunoji Vilniaus komanda kovėsi rimtai, truputi sėkmės pritrūko. Tai rodo ir kėlinukų rezultatai (0-0; 0-2; 2-1; 0-0; 1-0; 0-0; 0-1), pralaimėta pro pratęsimo 3-4. Po pralaimėjimo komanda verkė, kas širdyje, kas didelėmis ašaromis. Tai demonstruoja stiprų komandos sportinį charakterį. Prisimindamas pogrupio varžybas, gali pasidžiaugti mano ir Valdo pasirinkta bei pasiteisinusia strategija. Pirmose rungtynėse įveikėme Brno Hroši 11-1. Antrose rungtynėse po atkaklios kovos rezultatu 5-8 nusileidome šeimininkų, turnyro nugalėtojų Trebič Nuclers komandai. Trečiose rungtynėse 14 – 12 įveikėme savo skriaudikus mažajame finale Brno Drači (baltieji). Taip grupėje iškovojome antrą vietą ir ketvirtfinalyje susitikome su kitos grupės trečios vietos laimėtoja Oblazek Blansko komanda, kuriai vadovo keistokas treneris, Valdo įžvalgiai Urviniu Žmogumi pramintas. Šios rungtynės vyko po pietų, per kuriuos lietuvaičiai sočiai picos prikirto. Gal todėl, gal ne, o rungtynių pradžia nieko gero nežadėjo – atrodėme vangiai, apsnūdę, bet vis tikėjau, kad mes stipresni. Tik paskutiniu puolimu susidorojom su šia komanda ir 5-3 išplėšėm pergalę bei patekom į pirmą ketvertą tuo labai supykdydami čekų komandos trenerį – Urvinį Žmogų.

Turnyre užėmėme ketvirtą vietą iš aštuonių komandų. Įvertinant, kad komandoje didelė dalis naujokų (žaidė visi 12 žaidėjų), kad čekai žaidžia truputi pagal kitas taisykles nei Lietuvoje (vaikams sunku buvo tai įsisąmoninti), čekai anksčiau pradeda žaisti beisbolą, turi ir U8 komandų turnyrus, kad negalėjo vykti komandos vyr. treneris, kad Vilniuje neturime salės pasižaidimui, kad čekai po praeito savaitgalio, kai mūsų U12 komanda jiems visiems įkrėtė, į lietuvius žiūrėjo itin rimtai, kad buvo keliami kiti tikslai – rezultatas pranoko mano lūkesčius – šauni komanda.

Antrą dieną buvo sužaistos trejos rungtynės su taurės laimėtoja šeimininkų Trebič Nuclers komanda. Tikslas buvo pažaisti visiems, pakaitalioti pozicijas. Rungtynių baigtis nebuvo labai svarbi, o vaikai atsipalaidavę galėjo pažaisti savo malonumui, tad ir ašarų po rungtynių nebebuvo. Per pertraukas tarp rungtynių abi komandos subėgdavo vėl į aikštę ir kartu apsijungusios žaisdavo jau pagal tik jiems suprantamas taisykles – vaikų taisykles. Draugiška atmosfera sklandė salėje. Čekų komandos tėveliai pavaišino mūsų komandą saldainiais, o vyrukas, kuris išvakarėse rašė protokolą ir matė, kaip neteisingai su mūsų komanda pasielgė Brno Drači (juodieji) komandos treneris, presinguodamas jaunąją teisėją, lyg kompensaciją man ir Valdui atnešė Trebič mieste gaminamo alaus, kurio parduotuvėje neteko matyti. Jam pažadėjom su kita komanda atsiųsti lietuviško alučio.

Apie kelionę. Iš Vilniaus iki vietos apie 1100 km. nuvykome per 16 valandų. Tai truputi ilgiau nei planavome, nes Lenkijoje patekome į sniego pūgą. Saugiai vairuodami atgal grįžome per 15 valandų, šį kartą keliai buvo švarūs, tik oro temperatūra vis krito su kiekvienu kilometru ir iš pavasario vėl grįžome į tikrą žiemą. Tikiuosi, kad temperatūros svyravimai nesusargdino vaikų.

Apsigyvenome patogiai, po tris kambaryje, virtuvė su valgomuoju mūsų reikmėms. Šioje virtuvėje mes su Valdu ir bandėme įgyvendinti mažylių užgaidas maisto klausimais. Prieš produktų apsipirkimą vis klausdavom vaikų ko jie norėtų valgyti. Žinoma, visų norų išpildyti nepavyko, bet vaikai tikrai turėjo galimybę pasirinkti. Populiariausias patiekalas buvo itališki makaronai su pieniškom dešrelėm. Komanda valgė sriubos „greitukės“, pieniškos makaronų sriubos, sausų pusryčių su šiltu arba šaltu pienu, arbata, jogurtai, bandelės su šokoladiniu kremu, karšti sumuštiniai su kumpiu ir sūriu, ravioli (koldūnai) su mėsa ir grietine, agurkai, obuoliai, bananai. Valgyti turėjom daug įvairiai ir kada tik užsimanom, o jei dar įvertinti tai, kad vaikai tris kartus Čekijoje turėjo galimybę apsipirkti patys, kur jau nuo pirmo apsilankymo pirko „tik“ lauktuves namiškiams, kurias kiekvienu sekančiu kartu vėl atpirkdavo, nes pirmos jau buvo pasibaigusios, alkanų būti neturėjo, nebent Jokūbėlis, kuris po supykinimo autobuse vis bijojo valgyti,kad bloga nebūtų. Buvome su Valdu ir už tėčius ir už mamas, tai paguosti ką reikia, tai sumuštą vietą papūsti, tai ašarą nubraukti ar prie krūtinės priglausti, nes dalis vaikučių pirmą kartą taip toli be tėvelių nukeliavo ir dažnai ilgesys širdelę suspausdavo. Čia jums, tėveliai, mano patarimas: burkitės į šaunią palaikymo komandėlę ir važiuokite kuo dažniau su savo vaikučiais į varžybas – jūs jiems dar labai reikalingi.

Turnyre Čekijoje kovojo bei BK Vilnius U10 komandos garbę gynė: Adas, Akvilė, Andrius, Domertas, Eimantas, Gintarė, Ieva, Jokūbas, Martynas, Rokas, Simas, Ugnius. Už tai šaunuoliams dėkoju ir linkiu toliau energingai treniruotis, nes jūsų laukia pergalės.

Ugnius Čepelionis buvo apdovanotas geriausio komandos žaidėjo prizu (MVP).

Žilvinas V.